Peržiūrėkite nuotraukų albumą spausdami ant rodyklių nuotraukų šonuose
Publikuota žurnale Laima 2015 nr 5
Iš savo mažos, kaip taškas jūroje, Japonijos tropinės Okinavos salos išsiruošėmė ieškoti sniego, na bent jau šalčio. Žinau, kad toks poreikis skamba juokingai, bet po 8 šiltų metų Kalifornijoje kur tėra vienas, na gerai, vienas su puse sezono ir po pusantrų metų Okinavoj buvo visai smagu nusipirkti paltų ir batų, kepurių ir skrybėlių, šalikų, pirštinių ir kitokių žieminių daikčiukų. Okinavoje oras vėjuotas ir drėgnas žiemą ir pavasarį, su tvilkinančiu karščiu, tarsi pirty šnerves deginančia drėgme ir palmes prie žemės lenkiančiais taifūnais ilgomis vasaromis, iki spalio pabaigos. Susiradom išsvajotajį onsen kurortą (onsen – viešosios karštųjų srovių pirtys ir spa bei privatūs žiemos kurortai, dažnai lauke, apsupti snieguotų kalnų ir japoniškų žiemos sodų, laikomi sveikatos šaltiniais) ir jau fantazavom, kaip romantiškai mirksim garuojančiuose “jaunystės” vandens pripildytuose kubiluose besigrožėdami snieguotais kalnais ir gurkšnodami sakę.
Tačiau minties apie snieguotus kalnus ir onsen nenorom teko atsisakyti, kai sužinojom, kad Japonijoje tatuiruotės viešoje vietoje yra tabu, nes siejami su jakuza (japoniška mafija) ir nusikaltėliais apskritai (vaje, vaje - abu esam tatuiruoti). Vyrų ir moterų pirtys yra atskirai, o maudymosi kostiumai – nebūtini, vyresnės kartos japonų griežtai nedėvimi, nes tradiciškai į onsen einama net ir be figos lapelio. Kai kuriuose onsen net ir neleidžiama jų vilkėti. O aš maniau, kad japonai – drovūs. Tai mes čia tokie. Paskubomis keičiam planus į Kiotą ir Osaką, kas irgi puiku, tik sniego nebus.
Kiotas – įspūdingas istorinis miestas su kiek arogantiškais vietiniais (ir aš matyt tokia būčiau, jei gyvenčiau tūkstančių metų senumo mieste). Nepaisant ne turistinio sezono ir šalčio, miestas knibždėjo keliautojų. Kiotas 1000 metų buvo Japonijos imperijos sostinė, dar vadinamas Dešimties tūkstančių šventyklų miestu. Šventyklos Kiote yra kiekviename žingsnyje, kiekvienos gatvės gale ir parke – apie 2000. Pirmą dieną entuziastingai žengėme pro kiekvienus šventyklos vartus, trečią – jos visos atrodė kaip viena. Kiote tikrai pasijunti tarsi muziejuje – siauros gatvelės, mediniai, žemi machiya stiliaus fasadai, bambukinės užuolaidos. Ir nors pastatai bauginantys ta prasme, kad primena Rumšiškes – baugu, kad įžengus viskas arba sugrius arba atlėks pikta prižiūrėtoja. Bet ne. Pro žemas duris dengiančią užuolaidą įeiname į šiuolaikiškas ir minimalistines, gyvais interjero sodais puoštas erdves - desertų, tofu, soba ir arbatos parduotuvėles. Kyote svajojau pamatyti geišas, Fushimi Inari šventyklos Tori vartų tunelius, vingiuojančius aukštyn į kalną, kuriais užkopti prireikia net valandos, dangų durstančią bambukų girią, kurioje jautiesi kaip vabalas žolėje, susišildyti skrandžius vietine soba (soba yra grikiai, soba taip pat vadinami grikių makaronai ir jų sriuba – tradicinis japonų kasdienis patiekalas vis kitaip ruošiamas skirtinguose regionuose). Tradicinė mūsiškė Okinava-soba yra didelis dubuo tirštos, riebios, bet labai gardžios miso sriubos, mėsos, sojos arba žuvies sultinio pagrindu, su bambukų ir pupelių ūgliais, nori dumbliais ir aštraus padažo kauburiu, be kurio tas riebumas būtų neįveikiamas ir aišku, dideliausiu gniutulu šviežių soba arba ramen makaronų. Kioto ir Osakos soba yra skaidri ir lengva. Makaronus japonai garsiai siurbia – tai dėkingumo ženklas virėjui, išreiškiant savo pasimėgavimą patiekalu, kaip ir garsus atsiriaugėjimas pavalgius. Neskaitant riebios tradicinės virtuvės, daug suvartojamų baltų ryžių ir makaronų, okinaviečiai yra ilgiausiai gyvenantys žemės gyventojai. Ir aišku, knietėjo pasmaguriauti netradiciniais desertais, pagamintais iš matcha žaliosios arbatos miltelių, japoninių pupuolių ir cukranendrių cukraus želė.
Geišos ir maiko
Geišos Japonijoje oficialiai dirba tik Kiote, pagrindinės istorinio Gion rajono Hanami – koji gatvės Ochaya (arbatos namuose, nors tai labiau klubai, na ne vakarietiški, bet savo koncepcija panašūs – šokiai, muzika ir gražios moterys. Skirtumas tas, kad moterys čia ir groja, ir šoka, ir dainuoja, ir linksmina, ir pilsto sakę, flirtuoja, ir, jei klientas domisi, bendrauja rimtomis temomis – su nuostabia gracija ir elegancija). Prestižiniame Ichiriki Chaya klube vakaras vienam lankytojui gali kainuoti apie 2000-3000 dolerių. Ties šiuo pastatu aš ir įsitaisiau medžioti geišų. O tiksliau – maiko, mokinių – būsimųjų geišų. Aš ne viena – už kampo rymo kitas, milžinišku objektyvu apsiginklęs medžiotojas. Spalvingais kimono apsirengusios japonės kikendamos fotografuojasi prie garsiojo klubo. Maiko yra 15-20 metų amžiaus ir tampa geišomis po to, kai išmoksta šokti, groti tristygiu instrumentu shamisen bei kalbėti Kioto dialektu Kyo-kotoba. Maiko reiškia “šokio vaikas” ir nuo geišos atskirti lengva – maiko yra ekstravagantiškos, balto veido ir raudonomis lūpomis makiažu, su puošniais, spalvingais furisode kimono – ilgais šleifais, giliomis, beveik iki kulkšnių, rankovėmis, kurias gali dėvėti tik netekėjusios geišos (vakaruose santuokos simbolis – žiedas, Japonijoje – kimono rankovių gylis), stipriai nuleista apykakle nugaroje, apnuoginanti sprandą, įspūdingais perukais, prikaišiotais gėlių ir karančių papuošalų, plevėsuojančiais darari-no-obi – nugaroje tarsi nebaigta rišti obi juosta ir aukštais, net iki 15 cm okobo sandalais. Geišos yra santūresnėmis šukuosenomis ir ne tokiais ryškiais kimono, nebūtinai baltu veidu, tradiciniu taiko būdu rištomis obe juostomis, kai nugaroje juosta susukama tarsi į būgną. Geišos - lyg matronos ar madam – vyresnės, išmintingesnės, o maiko – jaunos, nerūpestingos, ryškios, kurios dar tik mokosi, tačiau dauguma klientų jų labai pageidauja – nors kimono yra daugiasluoksnis rūbas, kūną suviniojantis lyg į kokoną, bet ta pažeminta apykaklė nugaroje, apnuoginanti sprandą atrodo labai gundančiai. Japonės sako, kad okobo sandalai yra taip pat viliojantys, kaip vakariečiams – aukštakulniai. Kuo aukštesni, tuo seksualiau. Nepaisant okobo aukščio, maiko su jais skuodžia kaip sprinterės – blyksteli atsiradusios iš niekur ir dingsta viename iš daugybės ochaya. Tokių medžiotojų, kaip aš, ten buvo ne vienas, beveik kaip Tokijo mados savaitė. Maiko atrodo kaip egzotiškos lėlės. Vietinės japonės joms lenkiasi, aptarinėja apdarus. Ir nors apskritai esu kultūringa turistė, dėl nuotraukos vijausi maiko nepaisydama praeivių kaip sulaukėjusi paparacė. Ko nepadarysi dėl grožio.
Jau minėjau, kad Kioto vietiniai – gan uždari. Pamenu, Tokijuje pirmą dieną kaip ožka į naujus vartus vėpsojau į metro tvarkaraštį ir bilietų pardavimo automatą, mėgindama susigaudyti į kurią gi pusę man važiuot. Visai netikėtai prie manęs priėjo pagyvenusi japonė, šypsodamasi išsiaiškino, kur man reikia, parodė kaip ta velnio mašina veikia, nupirko man bilietą ir maloniai atsisveikinusi nuskubėjo savais keliais. Nesvarbu, kad gal tai buvo mano baltapūkis, tada dvimetis mažius, kuris vietinius traukė kaip meilės ir dėmesio magnetas - nuo tos dienos mano širdis ir siela priklauso Tokijui. Žmonės yra tai, dėl ko įsimylime miestus. Osaka, nors super šiuolaikiška su vienas į kitą besiremiančiais stikliniais dangoraižiais, pasirodė žymiai šiltesnė nei Kioto. Su viena ant kitos kavinėmis, naktį spindinti kaip kalėdų eglutė, nesibaigiančiomis parduotuvių gatvėmis, siūlančiomis nuo kinietiškų perlais ir deimantas nusegiotų, nėriniuotų konversų ir uggsų iki Louis Vuitton ir visos kitos high end grietinėlės bei stilingais žmonėmis. Yra toks sklandantis posakis, kad Kyote – “dress till you drop” ( “persirenginėti iki nukritimo” - turimos omeny kimono, yukata, furisode parduotuvėlės, kuriose už tam tikrą mokestį vios norinčios gali apsirengti ir būti padažytos kaip maiko ar geiša bei nusifotografuoti), Osakoje – “eat till you drop” (“valgyti iki nukritimo” - restoranų ir visokių “skylių sienoje”, kur galima paragauti, ko neregėjęs, rojus), o Tokijuje – “shop till you drop” (“apsipirkinėti iki nukritimo” - ką čia bepridursi – dangoraižiai skirti vien šopingui).
Osakos gatvės stilius - ryškios spalvos, kokono silueto paltai, siauri džinsai, adidas stan smith’ai, converse’ai ir Chloe stiliaus “flatform” batai greta tradiciškai komiksinių ir lėliškų variantų. Įdomu, kad Kiote – išskirtinio gatvės stiliaus arba buvo nedaug, arba viskas paskendo “fufaikinių” turistų miniose, tačiau kimono buvo dėvimas visų ir visur - jaunų ir senų, vyrų, moterų ir vaikų.
Miestas yra mano stichija. Neaprėpiamos minios žmonių, almančios miesto gatvėmis tarsi venomis, švilpiantys pro šalį traukiniai, galerijų, parduotuvių ir restoranų labirintai veikia kaip dopingas. Jo “užsimetusi” galiu ramiai grįžti į savo džiunglėmis ir vandenynais apsuptą ramybės salą.
