"Aš sijonų nenešioju", kartą, seniai, pareiškiau savo veganei draugei, kuri tai išgirdusi vos nepaspringo ožkos sūriu - jo sau leisdavo, nusižengdama veganiškiems principams, kai maukdavom kalifornietišką zinfandelį pas ją terasoj. Stefani buvo hipė ir tikra Kalifornijos bohemščikė, social butterfly ir mados maniakė, kuri vadovavo jogos studijai, o savo garaže mokė tapyti ant audinių. Gal ne tokia kaip AdR (Anna dello Russo), bet aš jai pavydėdavau sugebėjimo susirankioti pačius nuostabiausiaus daiktus, kur tik įkeldavo koją: showroom'o išpradavime, Nordstrom'e*, Good will'e** ar visokiuose kišeniniuose butikuose. Maison Martin Margiela skeltanosiai bateliai su indiškom folklorinėm kelnėm? Žinoma. Žalias Chanel stiliaus buklė švarkas, rožinė palaidinė su kaspinu po kaklu ir išdraskyti boyfriend džinsai, kodėl gi ne. Stefani mylėjo madą, bet tuo pat metu jos visai nesureikšmino: kokybė? Didelio čia daikto, pažiūrėk, kokie gražūs taškučiai. Močiutiškos basutės iš padėvėtų drabužių parduotuvės? Labai gerai, viskas, kas močiutiška dabar madoj. Kartais jos palaidinės būdavo tokios poliesterinės - bijodavau nagus prie jų kišt, kad nepakratytų, bet pažiūrėjus į ją, visą tviskančią pasitikėjimu ir raudonais plaukais, niekada nepasakytum, nei kur poliesteris, nei kur pigu, o kur - brangu. Stefani buvo vienis su mada, šaltakraujiškai ir beširdiškai griaunanti visus elitistinius mados stereotipus. Manau, kad buvau ją truputį įsimylėjusi.
Šįryt, veždama mini-automobiliais apkibusiomis siaurutėlaitėmis salos gatvėmis sūnų į mokyklą galvojau, kaip keista rašyti mados blogą karščiu alsuojančioje saloje, pasimetusioje kažkur tarp Ramiojo ir Kinijos jūros, kur rytais nuo cikadų gaudžia džiunglės ir taifūnai palmes prie žemės lenkia ir kur nėra jokių madingų parduotuvių. Na gerai, yra kelios fast fashion ir kelios dizainerių, kuriose didžiausias dydis - 34 petite, o avalynės - 37. Bet čia - ne Tokijas. Maloni, maža, saulėta Japonijos provincija. Tad taip, 90% mano pirkinių - internetu. Būna, kad atidarius atkeliavusią dėžę, susiraukiu galvodama "š***s, blin". Arba, per daug vyno išgėrusi nusiperku skrybėlę su katės ausim (būsiu kaip AdR, nieko tokio). Bet šiandien, nekantriai išdraskiusi atkeliavusį siuntinį, radau sijoną. Tokį sijoną, su kuriuo seniai tiek nestrakaliojau prieš veidrodį. Visas kutuotas. Geras dalykas tie sijonai (ir kas galėjo pamanyti?) ;)
Kutuotą sijoną mintyse generuoju kokius metus. Tik nenorėjau jam spintos papuošalo likimo - kaip kai kurie mano spintos kaliniai - ilgai jaukinti, čiupinėti, tačiau taip ir nedėvėti. Ir pasensta tas kadaise nuostabus daiktas, bekabodamas. Tą patį pagalvojau apie kutuotą sijoną ir ilgai išsisukinėjau jo nepirkdama - per gražus uždaryti spinton. Bet vos tik suleidusi pirštus dėžėn pradėjau spirgėti iš laimės. Sunku įsivaizduoti, kaip toks trendy daiktas (jis tikrai netarnaus sezonų sezonus. Tokie daiktai yra kaip desertai - jų nereikia, bet sunku atsisakyti) galėtų taip lengvai prikibti - čia tau ne balti marškiniai. Bet šitas sijonas stebėtinai sukibo su viskuo, kas kabėjo spintoje - trikotažiniais marškinėliais, denimo ir vyriškais marškiniais, džemperiais, dideliais megztiniais ir odiniais švarkais. Ir beveik su visa avalynės kolekcija, nuo aukštakulnių basučių iki sportinių batelių. Ir net su nesubtiliaisiais rožiniais aukštakulniais. Ar jis tik vakarinis? Ką aš žinau - man jis visai kasdieniškai atrodė su plimsol'iais ir trikotažiniais marškinėliais. Užsimetus odinį moto-švarką ir įšokus į aukštakulnes basutes gavosi neblogas variantas vakarui kavinės terasoj. Toks sijonas - gera išeitis negalinčioms apsispręsti - mini ar midi? Prašom - viskas viename, ir mini, ir midi.
Nordstrom* - milžiniškas tinklas milžiniškų stiliaus centrų
Goodwill** - pigiausios, angarų dydžio dėvėtų drabužių parduotuvės
Odinis švarkas - Zara; sijonas - Forever 21; palaidinė - iš amazon.com džiunglių; plimsol'iai - Aldo; basutės - Steve Madden; delninė - vintažinė (spėju, iš kokių 70-ųjų).
Foto: Albert Latour
